Ji niekada nenorėjo būti eilinė, ji nenorėjo būti, tokia kaip kitos. Nuo jos veido niekada nedingdavo šypsena, ji šypsodavosi net tada, kai jai buvo be galo skaudu, kad ir pro ašaras, bet ji šypsojosi.. Jai nebuvo svetima nei vasaros saulė, nei rudeninis lietus. Ji visur susirasdavo draugų, visi ją pamildavo už jos žavią šypsena, už jos jautrumą, už švelnias rankas, kurios niekada nepaleisdavo to, kuriam buvo sunku. Ją pamildavo visi, visi tik ne tu.. Ji niekada nemokėjo atleisti, ji visada dvelks aistra, bet ji nebe ta.. Jos šypsena dingo visam laikui, jai nebereikia draugų, jai reikėjo tavęs, o tau jos ne, jos širdis buvo gražiai sudaužyta. Dabar ji tapo eiline, ji niekuom nebesiskiria nuo paprastų, pilkų mergaičių..
Kur dingo ta maža, ambicinga mergaitė? Galinti dėl savo svajonių nuversti kalnus..Užsidėjo plieninę kaukę, o ją prilaikantys varžteliai jau baigia surūdyti nuo sūrių ašarų..Ašarų, kurias sukūrei tu.
 |
Ji buvo ne eilinė.
|
Komentarai